Nepilnamečių vykimas

Sukurta: 2015.07.07 / Atnaujinta: 2017.03.23 10:55

Tinkami asmens dokumentai

Vaiko asmens dokumentai, patvirtinantys vaiko asmens tapatybę bei pilietybę ir skirti vykti į užsienio valstybes, yra Lietuvos Respublikos pasas ir asmens tapatybės kortelė.

Norėdami sužinoti, ar keliaujant į užsienio valstybę užtenka turėti asmens tapatybės kortelę, pasirinkite šalį, į kurią vyksite.

Atkreiptinas dėmesys, kad vaiko gimimo liudijimas nėra tinkamas keliauti į užsienį.

Svarbu! Vaikų asmens dokumentai galioja trumpesnį laiką (2-5 metus), todėl ruošdami vaiką kelionei tėvai turėtų atkreipti dėmesį į jo paso galiojimo laiką.

 

Nepilnamečių keliavimas Šengeno erdvėje

Į Šengeno erdvei priklausančias valstybes nepilnametis gali išvykti vienas, t.y. nelydimas tėvų arba vieno iš tėvų. Jam būtina turėti galiojantį pasą arba asmens tapatybės kortelę.

 

Nepilnamečių keliavimas valstybėse, nepriklausančiose Šengeno erdvei

Vaikui, laikinai vykstančiam į užsienio valstybę, nepriklausančią Šengeno erdvei, su bent vienu iš tėvų, kito iš tėvų rašytinio sutikimo nereikia. Tėvai turi susitarti tarpusavyje dėl vaiko vykimo į užsienio valstybę.

Jei vaiko pavardė nesutampa su vieno iš tėvų, su kuriuo vaikas vyksta, pavarde, LR pasienio pareigūnai gali pareikalauti pateikti vaiko gimimo liudijimą.

Vaikui į užsienio valstybę vykstant vienam ar su lydinčiu asmeniu, reikalingas bent vieno iš tėvų rašytinis notariškai patvirtintas sutikimas.

Vykstant vaikų grupėms į organizuotas keliones ar su sporto, meno, mokslo kolektyvais, kelionės organizatorius sudaro išvykstančių vaikų ir lydinčių asmenų sąrašą, kurį pateikia LR pasienio punkto pareigūnams. Vaiko duomenys į sąrašą įtraukiami gavus bent vieno iš vaiko tėvų ar globėjo (rūpintojo) rašytinį notariškai patvirtintą sutikimą.

Vaikų laikiną išvykimą iš Lietuvos į užsienio valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei, reglamentuoja Vaiko laikino išvykimo į užsienio valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei, tvarkos aprašas.

Ši tvarka nėra taikoma, jei nepilnamečio Lietuvos Respublikos piliečio nuolatinė gyvenamoji vieta yra deklaruota užsienio valstybėje, kaip to reikalauja Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nuostatos.

 

Neteisėtas vaiko išvežimas į užsienio valstybę

Bet kuris asmuo ar organizacija, teigianti, kad vaikas yra išvežtas ar laikomas pažeidžiant globos teises, gali kreiptis į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos centrinę įstaigą arba į bet kurios kitos Susitariančiosios Valstybės centrinę įstaigą dėl pagalbos užtikrinti vaiko grąžinimą. Lietuvoje centrine įstaiga yra paskirta Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie SADM.

Svarbu! Vienas iš tėvų, vykdamas su vaiku gyventi į užsienio valstybę, visada prieš tai turėtų informuoti apie tai kitą iš tėvų bei gauti jo pritarimą tokiam gyvenamosios vietos keitimui.

Pagrindinis teisės aktas, taikomas neteisėtai išvežto vaiko į užsienio valstybes atvejais, yra 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų.

Šis tarptautinis dokumentas siekia užtikrinti, kad neteisėtai į užsienio valstybes išvežti vaikai (dažniausiai vieno iš tėvų ar giminaičių) būtų nedelsiant grąžinti į savo kilmės valstybę ir kad taip vaikas kuo mažiau nukentėtų dėl neteisėto atskyrimo nuo vieno iš tėvų.

 

Vaiko teisių apsauga

Beveik visos valstybės, išskyrus Somalį ir JAV, yra prisijungusios prie 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos. Konvencijos 2 straipsnyje yra nurodyta, kad valstybės gerbia ir garantuoja visas šioje Konvencijoje numatytas teises kiekvienam vaikui, priklausančiam jos jurisdikcijai.

Nepilnamečių vaikų išvykimą į užsienį išdavimo tvarką reglamentuoja

Kiti teisės aktai, reglamentuojantys vaiko teisių apsaugą situacijose, peržengiančiose vienos valstybės ribas:

Šie teisės aktai:

  • nustato, kuri valstybė turi imtis priemonių apsaugoti vaiko asmenį ir turtą;
  • nustato, kurios valstybės teisė turi būti taikoma;
  • nustato, kuri valstybė turi spręsti ginčus, susijusius su vaikų ir tėvų santykiais;
  • numato, kaip vienos valstybės priimti sprendimai bus pripažinti ir vykdomi kitose valstybėse;

Pagrindinė taisyklė – vaiko gyvenamosios (buvimo) vietos valstybė turi imtis priemonių siekiant apsaugoti vaiką bei spręsti ginčus, susijusius su tėvų ir vaikų santykiais