Tinkami asmens dokumentai

• Vaiko asmens dokumentai, tinkami vykti į užsienio valstybes, yra tik Lietuvos Respublikos pasas ir asmens tapatybės kortelė.
• Vaiko gimimo liudijimas nėra tinkamas keliauti į užsienį.
• Norėdami sužinoti, ar keliaujant į užsienio valstybę užtenka turėti asmens tapatybės kortelę, pasirinkite šalį, į kurią vyksite.
• Vaikų asmens dokumentai galioja trumpesnį laiką (2-5 metus), todėl reikia atkreipti dėmesį į dokumentų galiojimo laiką.

Nepilnamečių keliavimas Šengeno erdvėje

• Į Šengeno erdvei priklausančias valstybes nepilnametis gali išvykti vienas, t.y. nelydimas tėvų arba vieno iš tėvų. Jam būtina turėti galiojantį pasą arba asmens tapatybės kortelę. Vaikų keliavimas be tėvų yra reguliuojamas ne tik teisės aktų, bet ir tarptautinių vežėjų vidinių nuostatų. Atkreipiame dėmesį, jog atskiri vežėjai (oro linijos ir kt.) gali nusistatyti ir kitokią, griežtesnę tvarką, siekdami užtikrinti nepilnamečių interesus. Jie gali leisti nepilnamečiams vieniems keliauti tik nuo tam tikro amžiaus (pvz. nuo 14 ar 16 metų), reikalauti lydinčio pilnamečio asmens buvimo ar pan. Kiekvienu atveju, jei nepilnametis vyksta vienas, patariame papildomai kreiptis į konkretų vežėją.

Nepilnamečių keliavimas valstybėse, nepriklausančiose Šengeno erdvei

• Vaikui, laikinai vykstančiam į užsienio valstybę, nepriklausančią Šengeno erdvei, su bent vienu iš tėvų, kito iš tėvų rašytinio sutikimo nereikia. Tėvai turi susitarti tarpusavyje dėl vaiko laikino vykimo į užsienio valstybę.
• Jei vaiko pavardė nesutampa su vieno iš tėvų, su kuriuo vaikas vyksta, pavarde, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai gali pareikalauti pateikti vaiko gimimo liudijimą.
• Vaikui į užsienio valstybę vykstant vienam be lydinčio asmens, reikalingas bent vieno iš tėvų rašytinis notariškai patvirtintas sutikimas. Atkreipiame dėmesį, jog atskiri vežėjai (oro linijos ar kt.) gali nusistatyti ir kitokią, griežtesnę tvarką, siekdami užtikrinti nepilnamečių interesus. Jie gali leisti nepilnamečiams vieniems keliauti tik nuo tam tikro amžiaus (pvz. nuo 14 ar 16 metų), reikalauti lydinčio pilnamečio asmens buvimo ar pan. Kiekvienu atveju, jei nepilnametis vyksta vienas, patariame papildomai kreiptis į konkretų vežėją.
• Vaikui į užsienio valstybę vykstant su lydinčiu asmeniu, reikalingas bent vieno iš tėvų rašytinis notariškai patvirtintas sutikimas.
• Vykstant vaikų grupėms į organizuotas keliones ar su sporto, meno, mokslo kolektyvais, kelionės organizatorius sudaro išvykstančių vaikų ir lydinčių asmenų sąrašą, kurį pateikia Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punkto pareigūnams. Vaiko duomenys į sąrašą įtraukiami gavus bent vieno iš vaiko tėvų ar globėjo (rūpintojo) rašytinį notariškai patvirtintą sutikimą.

Vaikų laikiną išvykimą iš Lietuvos į užsienio valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei, reglamentuoja Vaiko laikino išvykimo į užsienio valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei, tvarkos aprašas.

Ši tvarka nėra taikoma, jei nepilnamečio Lietuvos Respublikos piliečio nuolatinė gyvenamoji vieta yra deklaruota užsienio valstybėje, kaip to reikalauja Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nuostatos.

Neteisėtas vaiko išvežimas į užsienio valstybę

Vienas iš tėvų, vykdamas su vaiku gyventi į užsienio valstybę, visada prieš tai turėtų informuoti apie tai kitą iš tėvų bei gauti jo pritarimą tokiam gyvenamosios vietos keitimui. Tais atvejais, kuomet į užsienio valstybę nuolatiniam gyvenimui išvyksta vienas iš vaiko tėvų su vaiku, yra būtina gauti kito iš vaiko tėvų, nevykstančio kartu su vaiku į užsienio valstybę, rašytinį sutikimą dėl vaiko nuolatinio gyvenimo užsienio valstybėje. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.174 str. 3 d. numato, jog teisę nepilnametį vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą. Jeigu antrasis iš tėvų atsisako duoti šį sutikimą, ginčą sprendžia teismas. Taigi, tuo atveju, jeigu su vaiku nuolatiniam gyvenimui į užsienio valstybę išvyksta tik vienas iš vaiko tėvų, yra būtina:

• kad vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu būtų nustatyta su išvykstančiu vienu iš vaiko tėvų;
• kad kartu su vaiku į užsienio valstybę nevykstantis kitas iš vaiko tėvų duotų rašytinį sutikimą dėl vaiko nuolatinio gyvenimo užsienio valstybėje.

Jeigu tarp vaiko tėvų kyla ginčas dėl vaiko išvykimo gyventi į užsienio valstybę ir kartu su vaiku neišvykstantis vienas iš tėvų atsisako duoti sutikimą vaiko išvykimui, šis tėvų ginčas turi būti sprendžiamas teismine tvarka.

Bet kuris asmuo ar organizacija, teigianti, kad vaikas yra išvežtas ar laikomas pažeidžiant globos teises, gali kreiptis į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos centrinę įstaigą arba į bet kurios kitos Susitariančiosios Valstybės centrinę įstaigą dėl pagalbos užtikrinti vaiko grąžinimą. Lietuvoje centrine įstaiga yra paskirta Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Pagrindinis teisės aktas, taikomas neteisėtai išvežto vaiko į užsienio valstybes atvejais, yra 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų. Šis tarptautinis dokumentas siekia užtikrinti, kad neteisėtai į užsienio valstybes išvežti vaikai (dažniausiai vieno iš tėvų ar giminaičių) būtų nedelsiant grąžinti į savo kilmės valstybę ir, kad taip vaikas kuo mažiau nukentėtų dėl neteisėto atskyrimo nuo vieno iš tėvų.

Vaiko teisių apsauga

Beveik visos valstybės, išskyrus Somalį ir JAV, yra prisijungusios prie 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos. Konvencijos 2 straipsnyje yra nurodyta, kad valstybės gerbia ir garantuoja visas šioje Konvencijoje numatytas teises kiekvienam vaikui, priklausančiam jos jurisdikcijai.

Nepilnamečių vaikų išvykimo į užsienio valstybes tvarką reglamentuoja

• 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų
• Vaiko laikino išvykimo į užsienio valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei, tvarkos aprašas

Kiti teisės aktai, reglamentuojantys vaiko teisių apsaugą situacijose, peržengiančiose vienos valstybės ribas:

• 1961 m. Konvencija dėl valdžios institucijų įgaliojimų ir taikytinos teisės nepilnamečių apsaugos srityje
• 1996 m. Konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje
• 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000.

Šie teisės aktai:

• nustato, kuri valstybė turi imtis priemonių apsaugoti vaiko asmenį ir turtą;
• nustato, kurios valstybės teisė turi būti taikoma;
• nustato, kuri valstybė turi spręsti ginčus, susijusius su vaikų ir tėvų santykiais;
• numato, kaip vienos valstybės priimti sprendimai bus pripažinti ir vykdomi kitose valstybėse.

Pagrindinė taisyklė – vaiko gyvenamosios (buvimo) vietos valstybė turi imtis priemonių siekiant apsaugoti vaiką bei spręsti ginčus, susijusius su tėvų ir vaikų santykiais.