Šengeno erdvei priklauso 27 valstybės:

• 23 Europos Sąjungos narės: Austrija, Belgija, Čekija, Danija, Estija, Graikija, Ispanija, Italija, Kroatija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Vengrija, Vokietija.
  
• 4 ne Europos Sąjungos valstybės: Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija ir Šveicarija.

27 valstybių erdvei priklausančių šalių piliečiai turi vienodas teises keliauti be vizų ir pasienio kontrolės.

ES valstybės Airija, Bulgarija, Kipras ir Rumunija nėra Šengeno narės. Airija tebevykdo pasienio su kitomis ES valstybėmis narėmis kontrolę (tačiau ji yra įgaliota taikyti tam tikras priemones dėl policijos ir teisinio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose).

Bendra informacija apie Šengeno erdvę

Šengenas arba Šengeno erdvė – tai valstybių, pasirašiusių Šengeno sutartį, teritorijos. Ši erdvė ypatinga tuo, kad jos išorinės sienos akylai saugomos, o erdvės vidaus sienų kontrolė panaikinta.

Saugumą Šengeno erdvėje užtikrina sustiprinta išorinių sienų kontrolė, intensyvėjantis Šengeno šalių sienos apsaugos tarnybų, policijos ir teisinis bendradarbiavimas, bendros Šengeno šalių vizų politikos vykdymas ir Šengeno informacinės sistemos funkcionavimas.

Pastaba. Trečiųjų šalių piliečių kelionės dokumentai turi galioti bent tris mėnesius po numatomo išvykimo iš valstybių narių teritorijos dienos. Pagrįstu skubos atveju šio reikalavimo galima netaikyti. Į Šengeno erdvę atvykstančių trečiųjų šalių piliečių dokumentai turi būti išduoti per pastaruosius 10 metų.

Šengeno plėtra

Europos Sąjungos (ES) teisingumo ir vidaus reikalų ministrų taryba 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimu pritarė 9 ES valstybių - Lietuvos, Latvijos, Čekijos, Estijos, Lenkijos, Maltos, Slovakijos, Vengrijos, Slovėnijos prisijungimui prie Šengeno erdvės. Šios 9 valstybės 2007 m. gruodžio 21 d. panaikino Šengeno erdvės vidaus sausumos sienų, o 2008 m. kovo 30 d. - oro sienų kontrolę.

Laisvas asmenų judėjimas

Šengeno sutartis leidžia panaikinti Šengeno valstybių narių vidaus sienų kontrolę, nustato bendrąsias išorės sienų kontrolės taisykles, bendrąją vizų politiką ir įveda papildomas priemones, leidžiančias tam tikrais atvejais taikyti vidaus sienų kontrolės procedūras (dėl policijos ir teisinio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose).

Kertant Šengeno valstybių narių vidaus sienas, nebėra asmens dokumentų kontrolės. Tačiau tai nereiškia, kad judėjimas Šengeno erdvėje yra prilyginamas judėjimui vienoje valstybėje narėje be kelionės ar tapatybės dokumento. Šengeno šalių teisėsaugos institucijų atstovai, vadovaudamiesi nacionaliniais teisės aktais, turi teisę savo šalies teritorijoje patikrinti asmens tapatybę. Kiekvienos valstybės narės teisės aktuose numatyta, ar asmuo privalo tokį dokumentą turėti su savimi.

ES šalies pilietis turi teisę laisvai keliauti asmeniniais ar darbo reikalais po visą Europos Sąjungą, pakanka turėti galiojantį pasą arba tapatybės kortelę. ES piliečio teisė keliauti gali būti apribota tik viešosios tvarkos, visuomenės saugos ar visuomenės sveikatos sumetimais.

Valstybės narės pasiliko sau teisę tam tikram laikui sugrąžinti kontrolės pasienyje procedūras, jeigu kiltų grėsmė jų saugumui ar viešajai tvarkai. Pasienio kontrolė gali būti atkurta ir masinių tarptautinių sporto renginių metu.

Išorinių Šengeno erdvės sienų stiprinimas apima tiek fizines (naujų technologijų, stebėjimo įrangos įdiegimas), tiek teisines (bausmių už neteisėtą sienos kirtimą sistema, griežtesnis vizų išdavimo ir patekimo į Šengeno erdvę režimas) priemones.

Šengeno informacinė sistema (SIS) – tai kompiuterinė duomenų bazė, kurioje kaupiami duomenys apie nepageidaujamus asmenis (dėl jų padarytų kriminalinių nusikaltimų, bandymo neteisėtai patekti į šalį ir pan.), ieškomus asmenis, pavogtus daiktus (tapatybės korteles, ginklus, transporto priemones) ir pan.

Šengeno susitarimas

Šengeno susitarimas yra pagrindinis dokumentas dėl laipsniško bendrų sienų kontrolės panaikinimo, kurį 1985 m. pasirašė penkios ES valstybės narės (Belgija, Vokietija, Prancūzija, Liuksemburgas ir Nyderlandai).

1990 m. pasirašyta Šengeno konvencija yra 1985 m. pasirašyto susitarimo įgyvendinimo dokumentas, kuriuo panaikinama susitarimą pasirašiusių valstybių vidaus sienų kontrolė, nustatomos bendrosios išorės sienų kontrolės taisyklės ir numatomos papildomos priemonės, leidžiančios tam tikrais atvejais taikyti kontrolės procedūras prie vidaus sienų. Šengeno konvencija įsigaliojo 1995 m., o 1999 m. gegužės mėnesį įsigaliojus Amsterdamo sutarčiai, buvo įtraukta į Europos Sąjungos teisyną.

Nuo tada Europos Sąjungos teisinėje ir institucinėje bazėje buvo imtos taikyti ir toliau plėsti Šengeno teisyno (acquis) nuostatos. Šengeno teisynas yra tarpvyriausybinis Šengeno grupės taisyklių rinkinys. Šengeno teisyne yra numatytos konkrečios priemonės, kompensuojančios vidaus sienų kontrolės panaikinimą ir stiprinančios Europos Sąjungos išorės sienų saugumą. Išorės sienas turinčios valstybės narės privalo užtikrinti tinkamą ir veiksmingą ES išorės sienų kontrolę.

Bendra vizų politika

Šengeno susitarimo valstybės vykdo bendrą vizų politiką. Šengene yra naudojama bendra viza. Tai reiškia, kad žmogui, norint keliauti po Šengeno erdvę, reikia tik vienos vizos. Nuo pirmos narystės Šengene dienos visos Lietuvos vizų tarnybos išduoda Šengeno vizas, atliekami tikrinimai Šengeno informacinėje sistemoje, įskaitant ir Šengeno vizų konsultacijas VIS mail sistemoje.

Lietuva, būdama ES narė, jau taikė ES reglamentus (tiesioginio taikymo dokumentai) dėl bendros vizų politikos, kuriais yra nustatyta: vizos įklijos forma, sąrašas valstybių, kurių piliečiai vyksta be vizų, taip pat sąrašas valstybių, kurių piliečiams reikia gauti vizas.

Tapusi pilnateise Šengeno susitarimo šalimi, Lietuva taiko visus Šengeno teisyno reikalavimus.

Šengeno sutarties narės išduotas galiojantis leidimas gyventi ir kelionės dokumentas yra tinkamas trumpam atvykti į kitą Šengeno valstybę narę be vizos.

Airijos, Bulgarijos, Kipro ir Rumunijos išduoti leidimai gyventi nesuteikia teisės atvykti be vizos, nes šios šalys netaiko Šengeno teisyno nuostatų.